Valerijonas vaistinis (lot. Valeriana officinalis)
(lot. Valeriana officinalis)
Liaudiški pavadinimaibaldrijonas, budrijonas, budžolė, kačių žolė, karštžolė, Mėnulio šaknis, prausylas, oželis, razalija, velnio barzda
Aprašymas
Šeima: Valerijoniniai – Valerianaceae Batsch.
Vaistinis valerijonas – daugiametis, 1,5–2,0 m aukščio žolinis augalas. Iš storo trumpo šakniastiebio išauga tvirtas status vagotas stiebas, kuris viršūnėje gali būti šakotas. Lapai neporiškai plunksniški, jų lapeliai kiaušiniški, lancetiški, dantyti, viršutinių lapų dažniau lygiakraščiai. Žiedai smulkūs, rausvi ar rausvai balti, kvapūs, sukrauti skėtiškose kekėse. Vaisius – lukštavaisis su skristuku. Žydi birželio–rugsėjo mėnesiais.
Auga šlapiose ir drėgnose, durpingose pievose, upių, ežerų pakrantėse, drėgnuose lapuočių miškuose. Dažnas rytinėje Lietuvos dalyje.
Auga šlapiose ir drėgnose, durpingose pievose, upių, ežerų pakrantėse, drėgnuose lapuočių miškuose. Dažnas rytinėje Lietuvos dalyje.
Vaistinės savybės
Vaistinė žaliava. Valerijonų šakniastiebiai su šaknimis (Valerianae radix; ankstesnis: Rhizoma cum radicibus Valerianae) kasami spalio ar kovo mėn. Rudenį iškasta žaliava yra geresnės kokybės. Iškasus, nupurtomos, nuvalomos žemės, pašalinami lapai, žaliava nuplaunama ir apdžiovinama, pavytinama 2–3 dienas. Šakniastiebiai išilgai supjaustomi, džiovinami šiltoje patalpoje ar džiovykloje 30–35 ºC temperatūroje.
Veikliosios medžiagos. Kaupia 0,5–3,5 % eterinio aliejaus (borneolis ir jo esteriai su izovalerijono ir kt. rūgštimis, limonenas, terpineolis ir kt.). Šaknelėse yra dukart daugiau eterinio aliejaus nei šakniastiebiuose. Taip pat alkaloidus (valerinas ir chelatinas), iridoidus (valopatriatai ir glikozidas valeridas), raugines medžiagas, organines rūgštis, cukrų, mineralines medžiagas. Būdingą kvapą suteikia eteriniai aliejai.
Preparatai. Užpilai. Tinktūra (Tinc. Valerianae), kuri įeina ir į Vidurių lašų sudėtį. Įeina į raminančių vaistažolių mišinių sudėtį. Sausas valerijono ekstraktas (Extr. Valerianae sicc.) įeina į farmacinių preparatų, išleidžiamų tabletėmis, sudėtį. Homeopatiniai preparatai.
Užpilo šaltu būdu ruošimas ir vartojimas
1 arb. šauštelis valerijono šaknų miltelių užpilamas stikline šalto virinto vandens ir palaikoma 4–5 val., kartkartėmis pamaišoma, nukošiama. Geriama po pusę stiklinės 2 kartus per dieną prieš valgį.
Veikliosios medžiagos. Kaupia 0,5–3,5 % eterinio aliejaus (borneolis ir jo esteriai su izovalerijono ir kt. rūgštimis, limonenas, terpineolis ir kt.). Šaknelėse yra dukart daugiau eterinio aliejaus nei šakniastiebiuose. Taip pat alkaloidus (valerinas ir chelatinas), iridoidus (valopatriatai ir glikozidas valeridas), raugines medžiagas, organines rūgštis, cukrų, mineralines medžiagas. Būdingą kvapą suteikia eteriniai aliejai.
Preparatai. Užpilai. Tinktūra (Tinc. Valerianae), kuri įeina ir į Vidurių lašų sudėtį. Įeina į raminančių vaistažolių mišinių sudėtį. Sausas valerijono ekstraktas (Extr. Valerianae sicc.) įeina į farmacinių preparatų, išleidžiamų tabletėmis, sudėtį. Homeopatiniai preparatai.
Užpilo šaltu būdu ruošimas ir vartojimas
1 arb. šauštelis valerijono šaknų miltelių užpilamas stikline šalto virinto vandens ir palaikoma 4–5 val., kartkartėmis pamaišoma, nukošiama. Geriama po pusę stiklinės 2 kartus per dieną prieš valgį.
Poveikis. Pasižymi nervų sistemą raminančiu, spazmolitiniu veikimu. Veikia greitai, bet trumpai – apie 2 val.
Indikacijos. Valerijono preparatai vartojami kaip nervų sistemą raminanti priemonė gydant nemigą, stresą, isteriją, širdies kraujagyslių sistemos neurozę, migreną. Vartojamas esant lygiųjų raumenų spazmams, skydliaukės hiperfunkcijai. Taip pat valerijonas mažina kraujo spaudimą, gerina virškinimą, gydo plaučių uždegimą, skarlatiną, egzemą, opas, sunkiai gyjančias žaizdas, vartojamas menopauzės metu. Užpilus geriausia ruošti šaltu būdu, nes tik tokiu būdu pagamintas valerijonų preparatas nesukels tachikardijos (netankins širdies ritmo). O nervus raminantys mišiniai, kuriuose yra ne tik valerijono šaknų, užpilami karštu vandeniu ir dėl to jau nebetinkami vartoti sergantiems aritmija.
Kontraindikacijos. Valerijono preparatai nevartojami, jei susilpnėjusi skydliaukės funkcija, padidėjęs slopinimas centrinėje smegenų žievėje, sumažėjęs jautrumas įvairiems dirgikliams, sumažėjus kraujo spaudimui bei susilpnėjus raumenų tonusui. Nerekomenduojama vartoti sergant kepenų ligomis. Be pertraukos valerijonu galima gydytis ne ilgiau nei 3 mėnesius. Ilgai jį vartojant gali atsirasti priklausomybė, sumažėti darbingumas, sutrikti skrandžio ir žarnyno veikla. Valerijono preparatai didina kraujo krešumą. Atsargiai juos reikia vartoti hipertonikams.
Indikacijos. Valerijono preparatai vartojami kaip nervų sistemą raminanti priemonė gydant nemigą, stresą, isteriją, širdies kraujagyslių sistemos neurozę, migreną. Vartojamas esant lygiųjų raumenų spazmams, skydliaukės hiperfunkcijai. Taip pat valerijonas mažina kraujo spaudimą, gerina virškinimą, gydo plaučių uždegimą, skarlatiną, egzemą, opas, sunkiai gyjančias žaizdas, vartojamas menopauzės metu. Užpilus geriausia ruošti šaltu būdu, nes tik tokiu būdu pagamintas valerijonų preparatas nesukels tachikardijos (netankins širdies ritmo). O nervus raminantys mišiniai, kuriuose yra ne tik valerijono šaknų, užpilami karštu vandeniu ir dėl to jau nebetinkami vartoti sergantiems aritmija.
Kontraindikacijos. Valerijono preparatai nevartojami, jei susilpnėjusi skydliaukės funkcija, padidėjęs slopinimas centrinėje smegenų žievėje, sumažėjęs jautrumas įvairiems dirgikliams, sumažėjus kraujo spaudimui bei susilpnėjus raumenų tonusui. Nerekomenduojama vartoti sergant kepenų ligomis. Be pertraukos valerijonu galima gydytis ne ilgiau nei 3 mėnesius. Ilgai jį vartojant gali atsirasti priklausomybė, sumažėti darbingumas, sutrikti skrandžio ir žarnyno veikla. Valerijono preparatai didina kraujo krešumą. Atsargiai juos reikia vartoti hipertonikams.