Šeivamedis juoduogis (lot. Sambucus nigra)

Teksto dydis:


(lot. Sambucus nigra)

Liaudiški pavadinimai
baltasis bezdas, juodasis bezdas, dvakas, kiaurmedis, sambė, štrukas
 
Aprašymas
Šeima: Šeivamediniai – Sambucaceae Batsch ex Borkh.
Juoduogis šeivamedis – daugiametis, 3–10 m aukščio, žiemai numetantis lapus krūmas arba nedidelis medelis. Jaunų šakelių žievė žalsva, su daugeliu karpelių, nemaloniai kvepia. Stiebų ir senesnių šakų žievė suaižėjusi, pilkai ruda. Šerdis stora, minkšta, balta. Lapai 20–32 cm ilgio, kotuoti, priešiniai, neporomis plunksniški, su smulkiais, lancetiškais, anksti nukrentančiais prielapiais. Lapo lapeliai (3) 5–7 (9), elipsiški, pailgai arba kiaušiniškai elipsiški, 3–5 cm ilgio, 1,5–6 cm pločio, stambiai pjūkliškai dantyti, jų viršutinė pusė tamsiai žalia, ties pagrindinėmis gyslomis apaugusi trumpais plaukeliais, apatinė – šviesesnė, plika arba ties gyslomis su retais ir ilgesniais plaukeliais. Žiedai 5–6 mm skersmens, vienodame aukštyje susitelkę skėtiškuose, tankiuose, 10–20 cm skersmens žiedynuose, išsidėsčiusiuose šakučių viršūnėse. Pagrindinės žiedyno ašys 5, šakotos, nežymiai plaukuotos. Žiedynai žydėjimo metu statūs, vėliau nusvirę. Vainiklapiai 5, gelsvai balti arba visai balti, 5–8 mm ilgio, suaugusiais pamatais. Kuokeliai 5, priaugę prie vainikėlio vamzdelio. Mezginė vidurinė, trilizdė. Liemenėlis trumpas, su trimis purkomis. Vaisiai – 5–8 mm ilgio, apvalūs arba kiaušiniški, juodai violetiniai, tamsiai raudonomis sultimis, uogos pavidalo kaulavaisiai. Kauliukai 2 (4), rudi, kiaušiniški, iškiliomis nugarėlėmis, raukšlėti. Žydi birželį–liepą. Vaisiai subręsta rugpjūtį–rugsėjį.
Lietuvoje apyretis. Auginamas parkuose, soduose kaip dekoratyvinis, vaistinis augalas, neretai sulaukėja – pasitaiko miškuose. Mėgsta derlingus, drėgnus dirvožemius. Lietuvoje be juodojo šeivamedžio auginamos dar dvi Sambucus L. genties rūšys: žolinis šeivamedis (Sambucus ebulus L.) ir raudonuogis šeivamedis (Sambucus racemosa L.).
 
Vaistinės savybės
Vaistinė žaliava. Vaistinei žaliavai renkami šeivamedžio žiedynai (Sambuci flos; ankstesnis: Flos Sambuci), vaisiai (Sambuci fructus; ankstesnis: Fructus Sambuci), rečiau žievė ir lapai.
Žiedai skinami visiškai išsiskleidę (gegužės pabaigoje–birželio pradžioje), be žiedkočių. Džiovinama pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje arba džiovykloje 40–50 °C temperatūroje. Išdžiūvę žiedai būna gelsvi, kvapūs, prėsko skonio.
Vaisiai renkami rugpjūčio–rugsėjo mėn., apvytinami ir tada džiovinami džiovykloje 60–65 °C temperatūroje. Gerai išdžiūvę vaisiai turi būti raukšlėti, apvalūs, saldžiarūgščiai, lipnūs.
Veikliosios medžiagos. Žieduose yra glikozido sambunigrino, rutino, iki 0,32% eterinio aliejaus, gleivių, rauginių medžiagų, valerijono, kavos, acto, obuolių rūgšties; 82 mg°/o vitamino C, iki 9% mineralinių medžiagų: kalcio, vario ir geležies. Vaisiuose yra 5,3% cukraus (2,8% gliukozės ir 2,5% fruktozės), 1,1% organinių rūgščių (obuolių, acto, valerijono, citrinos, vyno), iki 49 mg% vitamino C, karotino, 0,3% rauginių ir 2,6% azotinių medžiagų; lapuose – eterinio aliejaus, glikozido sambunigrino, aldehidų, šviežiuose – 14 mg% karotino, iki 280 mg% vitamino C; žievėje – valerijono rūgšties, rauginių medžiagų, glikozido sambunigrino ir alkaloido konijino.
Preparatai. Užpilai. Įeina į prakaitavimą skatinančių vaistažolių mišinių sudėtį.
Užpilo gamyba ir vartojimas
1 valg. šaukšas šeivamedžio žiedų užpilamas stikline verdančio vandens, palaikoma 15 min, kad prisitrauktų, nukošiama. Prakaitavimui skatinti rekomenduojama vakare (!) išgerti iki 500 ml užpilo.
Poveikis. Šeivamedžio preparatai pasižymi prakaitavimą skatinančiu, karščiavimą mažinančiu, šlapimą varančiu, tulžies išsiskyrimą skatinančiu, lengvai vidurius liuosuojančiu, sutraukiančiu, priešuždegiminiu bei vidutiniu dezinfekuojačiu poveikiu.
Indikacijos. Vartojama sergant peršalimu, gripu, bronchitu, laringitu, diabetu, šlapimo takų uždegimu, reumatu, podagra. Išoriškai skalaujama burna ir gerklė esant gleivinės uždegimams, tepalas naudojamas nuo sumušimų, sausgyslių patempimų, nušalimų, opų, pragulų. Nuoviro kompresai padeda ir nuo nudegimų, sąnarių uždegimų.
Kontraindikacijos. Juoduogių šeivamedžių stiebai ir lapai yra nuodingi. Nevisiškai sunokę vaisiai yra šiek tiek kenksmingi, dirgina skrandį. Nevartoti sergant inkstų akmenlige, sumažėjus leukocitų kiekiui kraujyje.
Panaudojimas kitur
Juoduogio šeivamedžio lapai ir žiedai vartojami parfumerijoje. Jo žiedų kvapas nubaido tarakonus, kitus vabzdžius, peles bei žiurkes.
Migdolų kvapo juoduogio šeivamedžio žiedai yra naudojami kaip aromatizuojantis prieskonis. kaip aromatizuojantis prieskonis vartojami ir džiovinti bei žali šeivamedžio vaisiai. Amerikoje jaunus šeivamedžio ūglius be žievės ir marinuoja. Sausais šeivamedžio žiedais aromatizuojami vaisių ir uogų drebučiai. Anglijoje šeivamedžio uogomis skaninami pomidorų padažai, sirupai, džemai, kisieliai, kompotai bei ant šių uogų užpila acto. Kaukazo tautos juoduogio šeivamedžio uogų beria į konditerijos gaminius, pyragų įdarus, o iš jų sulčių ruošia kisielius. Iš juoduogio šeivamedžio žiedų patariama virti uogienę bei medaus gėrimą. Juoduogio šeivamedžio žiedais aromatizuoja arbatžolių arbatą. Šiai arbatai paruošti reikia 1 dalies šeivamedžio žiedų bei 3 dalių arbatžolių.
Vaisių sultys gali atstoti lakmusą: šarminėje terpėje jos žalios, rūgščioje – raudonos. Sunokusių vaisių nuoviru arba sultimis audiniai dažomi mėlyna ir violetine spalvomis, o senų šakų ir šaknų žievės nuoviras audiniams suteikia juodą, lapų nuoviras su kandikais – žalią spalvą.