Kokospalmė rišutinė (lot. Cocos nucifera)

Teksto dydis:


(lot. Cocos nucifera)

Augalo aprašymas
Kokoso palmė – unikalus tropinių miškų medis, kuris auginamas ne vien dėl vaisių, bet ir todėl, kad šis medis yra dekoratyvus. Dekoratyviosios palmės auginamos tose vietose, kuriose jų vaisiai nespėja subręsti.
Kai kurios kokoso palmių rūšys išauga virš 20 metrų aukščio, o kai kurios jų rūšys yra ir nykštukinės. Palmių grožį paryškina jų lieknas kamienas. Aukštų kokoso palmių lapai būna 5 ir daugiau metrų ilgio bei 1–1,7 metro pločio. Kiekvienas kokoso palmės lapas sveria 10–15 kilogramų. Lapai vidutiniškai išgyvena 3 metus, o po to nukrenta.
Jaunos kokoso palmės pradeda žydėti, tačiau vaisius užmezga tik septintaisiais augimo metais. Apsivaisina tik ketvirtadalis kokoso palmės žiedų, nes daugiau vaisių šie medžiai nesugeba užauginti dėl maistinių medžiagų trūkumo.
Vyriškieji kokoso palmių žiedai vystosi anksčiau nei moteriškieji, todėl šis medis negali augti vienas. Moteriškuosius žiedus gali apdulkinti tik šalia augančios kitos palmės.
Nykštukinių kokoso palmių vyriškieji ir moteriškieji žiedai vystosi tuo pat metu, todėl šios palmės gali augti ir po vieną, nes jos savidulkės.
Manoma, kad kokoso palmių tėvynė yra Azijos šalys.
Kokoso palmių riešutai neskęsta vandenyje ir savaitėmis gali plaukti jūromis ir išlikti daigios. Kokoso palmės – šilumą mėgstantis medis. Vidutinė šalčiausio metų mėnesio temperatūra neturi būti žemesnė +20 laipsnių temperatūros. Be to kokoso palmėms reikalingas drėgnas klimatas. Dėl tokių augimo sąlygų kokoso palmes dažnai galima pamatyti šiltų kraštų jūrų ar vandenynų pakrantėse bei salose.
Kokoso palmių galima išvysti ir šiauresniuose rajonuose, tačiau čia jos nesubrandina vaisių.
 
Maistinės ir kitos savybės
Vietiniai gyventojai ypač vertina kokoso palmes, nes jie gali panaudoti ne tik jos vaisius, bet ir visą medį.
Iš ypač stiprios kokoso palmių medienos daromi ramsčiai, stulpai bei baldai, kokoso palmių lapais dengiami lietaus nepraleidžiantys vietinių gyventojų namelių stogai.
Tačiau juos nuskinti tenka lipti į ypač aukštą medį, todėl medžių kamienuose daromos specialios įpjovos – laipteliai, kad lipant į medį būtų kur atsiremti kojomis.
Kai kur kokoso riešutus pjauna stovėdami ant žemės specialiu peiliu, pritvirtintu ant bambukinės karties.
Tiesa, botanikų teigimu, kokoso vaisių teisingiau būtų vadinti ne riešutu, o sėkla. Ši sėkla viršuj padengta žaliu, vandens nepraleidžiančiu apvalkalu. Po šiuo apvalkalu užaugęs dar vienas – plaukuotas apvalkalas.
Parduotuvėse parduodamuose kokoso riešutuose viršutiniojo žaliojo apvalkalo jau nėra, o tėra išlikusi dalis plaukuotojo apvalkalo. Šio apvalkalo viduryje yra susiformavęs kopros (palmės riešutų endospermo) sluoksnis ir šiek tiek drėgmės – taip vadinamojo kokoso pieno, kuris gaivina, nes jame yra daug anglies dvideginio. Koproje yra daug riebalų.
Perskeltus kokoso riešutus padeda saulės apšviestoje vietoje, kad išdžiūtų kopra. Džiovinta kopra yra naudojama margarino gamyboje, kaip kulinariniai taukai bei iš jos verdama ypač vertinga muilo rūšis.
Kopros išspaudos sušeriamos gyvuliams.
Susmulkinta kokoso palmių kopra naudojama konditerijos gaminių gamyboje. Be to iš jos daromi kokoso riešutų dribsniai.