Juozažolė (lot. Hyssopus officinalis)

Teksto dydis:


(lot. Hyssopus officinalis)

Augalo aprašymas
Juozažolės (vaistinio isopo) tėvynė – Viduržemio jūros šalys ir Vidurinė Azija. Juozažolė yra lūpažiedžių šeimos daugiametis, 20–80 centimetrų aukščio puskrūmis. Šio augalo šaknis – liemeninė ir sumedėjusi. Sumedėjusi ir apatinė stiebų dalis. Juozažolės stiebai keturbriauniai, apaugę trumpais plaukeliais arba beveik pliki. Juozažolių lapai beveik bekočiai, lancetiški, 2–4 centimetrų ilgio, tamsiai žali. Žiedai auga lapų pažastyse, varpos pavidalo kekėse. Juozažolės žydi liepos–rugsėjo mėnesiais.
 
Gydomosios savybės
Juozažolės žaliavoje yra rauginių medžiagų, eterinio aliejaus, kuriame yra pineno, cineolio, kamfeno, seskviterpeno; organinių rūgščių, glikozidų, flavonoido diosmino, mineralinių medžiagų, cukraus ir dervų.
Juozažolėmis patariama gydyti stenokardiją, skrandžio ir žarnyno ligas.
Juozažolės gerina virškinamojo trakto darbą bei apetitą. Juozažolės antpilo, kaip organizmą stiprinančio vaisto, patariama gerti pagyvenusiems žmonėms. Juozažolėmis taip pat patariama gydyti lėtines viršutinių kvėpavimo takų ligas, astmą, neurozę bei pernelyg gausų prakaitavimą.
Juozažolių antpilu bei nuoviru patariama plauti akis sergantiems konjunktyvitu, o ant ilgai negyjančių žaizdų dėti kompresus.
1 arbatinį šaukštelį juozažolių užpilkite 250 mililitrų verdančio vandens, leiskite nusistovėti 30 minučių.
Sergantiems kosuliu, lėtiniu bronchitu, astma, o taip pat lėtinėmis skrandžio ir žarnyno ligomis bei vidurių užkietėjimu šio antpilo patariama gerti po ½ stiklinės 3 ar 4 kartus per dieną.
Sergantiems burnos gleivinės uždegimu, šiuo antpilu patariama skalauti burną.
Gydytis juozažolėmis reikia ypač atsargiai, nes juozažolių eterinis aliejus yra ypač koncentruotas ir gali sukelti net epilepsijos priepuolius bei sudirginti centrinę nervų sistemą.
 
Auginimas
Šis augalas savaime neauga, o dažnai sodinamas gėlynuose bei darželiuose.
Juozažolės auga bet kokiame dirvožemyje, tačiau geriau auga derlingoje, gerai įdirbtoje dirvoje ir saulėtoje vietoje.
Rudenį dirvą patariama perkasti arba suarti 25–30 centimetrų gyliu, o pavasarį patręšti superfosfatu ir kalio druska.
Sudygus sėkloms, juozažolių daigus patariama patręšti azoto trąšomis.
Juozažoles patariama auginti eilėse, tarp eilių paliekant 60 centimetrų tarpus. Eilėse juozažolių sėklas patariama sėti kas 30–40 centimetrų ir sėklas užberti plonu puraus dirvožemio sluoksniu.
Vaistams patariama pjauti žydinčias juozažolių viršūnes kartu su lapais liepos mėnesio viduryje, o antrąjį derlių nuimti rugsėjo mėnesį.
Pirmaisiais auginimo metais juozažoles patariama pjauti tik vieną kartą.
Nupjautą žaliavą reikia džiovinti gerai perpučiamoje palėpėje ar pastogėje. Išdžiūvusią žaliavą reikia laikyti sausoje patalpoje.
 
Maistinės savybės
Iš juozažolių gaunamas bespalvis eterinis aliejus, kuriame yra įvairių medžiagų, suteikiančių šiam aliejui malonų kvapą. Eterinis juozažolių aliejus naudojamas parfumerijoje bei kosmetikoje.
Kaip prieskoniai, juozažolės naudojamos žuvų pramonėje. Kulinarijoje dažniausiai naudojami viršutiniai džiovinti šio augalo lapai.
Šviežiais juozažolių lapais patariama skaninti pomidorus ir agurkus. Juozažolės pagerina pupelių bei žirnių patiekalų skonį.
Juozažolių patariama dėti į dešras, daržovių sriubas bei keptą mėsą. Su juozažolėmis patariama sūdyti alyvuoges, agurkus bei pomidorus.
Rytų šalyse juozažolėmis skaninami vaisių gėrimai.
Juozažolėmis patariama gardinti maisto produktus mišinyje su petražolėmis, krapais, salierais, pankoliu, mėtomis, mairūnu ir baziliku.
Juozažolės pasižymi aštriu kvapu, todėl jų į patiekalus patariama dėti tik po nedaug.
Juozažoles galima vartoti ir vietoje karčiųjų pipirų. Juozažoles mėgsta bitės, todėl jomis patariama ištepti naujų avilių sieneles.