Jonažolė paprastoji (lot. Hypericum perforatum)
(lot. Hypericum perforatum)
Liaudiški pavadinimaibrandžolė, joninžolė, joniukas, Jėzaus žaizdų žolė, kiaurinė, kiauris, laurinžolė, Marijos žoliukė, raudonukė, strudenėlis, švento Jono žolė, žolinės
Aprašymas
Šeima: Jonažoliniai – Hypericaceae Juss.
Paprastoji jonažolė – daugiametis 30–80 cm aukščio žolinis augalas. Šakniastiebis plonas, gulsčias, šakotas. Stiebas status, dvibriaunis, viršūnėje išsišakojęs. Šaknis liemeninė, gausiai šakota. Stiebas apvalus, su 2 išilginėmis briaunomis, į viršūnę gausiai šakotas. Lapai priešiniai, pailgai kiaušiniški, lygiakraščiai, bekočiai, su daug tamsių persišviečiančių taškelių – eterinio aliejaus liaukučių. Stiebas ir lapai pliki. Žiedai susitelkę į skydiškus žiedynus, stiebo ir šakelių viršūnėse. Žiedo vainiklapiai penki, tamsiai geltoni, su tamsiomis dėmelėmis. Žydi birželio–rugpjūčio mėnesį. Vaisius – atsidaranti dėžutė.
Dažnas augalas Lietuvoje. Mėgsta saulėtas vietas ir kalkingus dirvožemius. Auga sausuose miškuose, pamiškėse, pievose, šlaituose. Kitos Lietuvoje augančios, retos jonažolės rūšys: gulsčioji jonažolė (Hypericum humifusum L.), sparnuotoji jonažolė (Hypericum tetrapterum), keturbriaunė jonažolė (Hypericum maculatum), plaukuotoji jonažolė (Hypericum hirsutum), dailioji jonažolė (Hypericum pulchrum L.) ir kalninė jonažolė (Hypericum montanum L.).
Dažnas augalas Lietuvoje. Mėgsta saulėtas vietas ir kalkingus dirvožemius. Auga sausuose miškuose, pamiškėse, pievose, šlaituose. Kitos Lietuvoje augančios, retos jonažolės rūšys: gulsčioji jonažolė (Hypericum humifusum L.), sparnuotoji jonažolė (Hypericum tetrapterum), keturbriaunė jonažolė (Hypericum maculatum), plaukuotoji jonažolė (Hypericum hirsutum), dailioji jonažolė (Hypericum pulchrum L.) ir kalninė jonažolė (Hypericum montanum L.).
Vaistinės savybės
Vaistinė žaliava. Renkama augalo antžeminė dalis – jonažolės žolė (Hyperici herba; ankstesnis: Herba Hyperici). Žydėjimo pradžioje (birželio–liepos mėnesį) pjaunamos 25–30 cm ilgio jonažolės viršūnės. Žaliava džiovinama greitai, kad nepajuosų, pavėsyje, gerai vėdinamose patalpose ar džiovyklose, ne aukštesnėje kaip 40 °C temperatūroje. Išdžiūvusi žaliava yra kartoko skonio, balzamo kvapo. Laikoma tamsioje, gerai vėdinamoje patalpoje. Iš 1 kg šviežios žolės gaunama apie 220–230 g sausos. Tinka vartoti iki 2 metų.
Veikliosios medžiagos. Antžeminiuose jonažolės organuose yra iki 0,4% dažinių, 12% rauginių medžiagų, 0,5% glikozidų, 0,1% redukuotų cukrų, iki 55 mg% karotino, iki 0,24% eterinio aliejaus, 3,57% organinių rūgščių, 5,19% polisacharidų, 4,52% mineralinių medžiagų, dažinių medžiagų, flavonoidų: hiperozido (žolėje – 0,7%, žieduose – 1,1%), rutino, izokvercitrino ir kvercetino.
Preparatai. Užpilai, tinktūros, ekstraktai, aliejus. Įeina į įvairių gydančių vaistažolių mišinių sudėtį.
Jonažolės užpilas
2 valg. šaukštai smulkintos jonažolės žolės užpilami stikline verdančio vandens, indas uždengiamas ir paliekamas 2 val., kad prisitrauktų. Sergant gastritu geriama po 1/3 stiklinės 3 kartus per dieną prieš valgį.
Jonažolės žiedų aliejus
20 g žviežių jonažolės žiedų užpilama 200 ml saulėgrąžų aliejaus. Kaskart pamaišant laikoma 2–3 savaites tamsioje vietoje, kol išsiekstraguoja veikliosios medžiagos. Tada perkošiama ir supilama į tamsaus stiklo butelį. Aliejumi tepami iššutimai, pragulos, opos, žaizdos. Aliejus taip pat gali būti lašinamas į nosį slogai gydyti.
Poveikis. Jonažolės preparatai pasižymi priešuždegiminiu, sutraukiančiu, antiseptiniu, audinius regeneruojačiu, šlapimo ir tulžies išsiskyrimą skatinančiu, tonizuojančiu, antidepresiniu poveikiu.
Indikacijos. Jonažole gydomi virškinamojo trakto gleivinių uždegimai, skrandžio ar žarnyno opaligė, kepenų, tulžies, šlapimo pūslės ir inkstų ligos, gerklės, nosies gleivinės uždegimas, hemorojus, nudegimai, sunkiai gyjančios žaizdos, gingivitas, stomatitas. Jonažole gydoma lengvo ir vidutinio laipsnio depresija, taip pat dėl nervinių priežasčių vaikų naktinis šlapinimasis į lovą. Jonažolės ekstraktas gerina širdies darbą, didina kraujo spaudimą, veikia raminančiai, gerina apetitą, skatina šlapimo išsiskyrimą ir audinių regeneraciją, pasižymi priešuždegiminiu, sutraukiančiu, antiseptiniu poveikiu. Kompresai dedami ant nudegimų, žaizdų, vočių ir kitų pažeistų odos vietų. Liaudies medicinos žiniuoniai jonažolę vadina vaistu nuo 99 ligų. Nors jonažolė ir gydo daugelį ligų, ją reikia vartoti atsargiai. Jos preparatai gali būti vartojami ne ilgiau kaip 4 savaites.
Kontraindikacijos. Nevartoti esant aukštam kraujospūdžiui, vidurių užkietėjimui, nėštumo metu, turintiems jautrią odą. Negalima vartoti prieš švitinantis spinduliais ar kaitinantis saulėje, kartu su vaistais - digoksinu, ciklosporinu, teofilinu, hormonine kontracepcija. Net pas sveikus žmones stipri jonažolių arbata gali sukelti gastrito simptomus, o sergantiems skrandžio opa gali atsirasti stiprūs spazmai ir skausmai žarnyne. Piktnaudžiavimas jonažolėmis gali sukelti galvos skausmą, pykinimą ir vėmimą.
Veikliosios medžiagos. Antžeminiuose jonažolės organuose yra iki 0,4% dažinių, 12% rauginių medžiagų, 0,5% glikozidų, 0,1% redukuotų cukrų, iki 55 mg% karotino, iki 0,24% eterinio aliejaus, 3,57% organinių rūgščių, 5,19% polisacharidų, 4,52% mineralinių medžiagų, dažinių medžiagų, flavonoidų: hiperozido (žolėje – 0,7%, žieduose – 1,1%), rutino, izokvercitrino ir kvercetino.
Preparatai. Užpilai, tinktūros, ekstraktai, aliejus. Įeina į įvairių gydančių vaistažolių mišinių sudėtį.
Jonažolės užpilas
2 valg. šaukštai smulkintos jonažolės žolės užpilami stikline verdančio vandens, indas uždengiamas ir paliekamas 2 val., kad prisitrauktų. Sergant gastritu geriama po 1/3 stiklinės 3 kartus per dieną prieš valgį.
Jonažolės žiedų aliejus
20 g žviežių jonažolės žiedų užpilama 200 ml saulėgrąžų aliejaus. Kaskart pamaišant laikoma 2–3 savaites tamsioje vietoje, kol išsiekstraguoja veikliosios medžiagos. Tada perkošiama ir supilama į tamsaus stiklo butelį. Aliejumi tepami iššutimai, pragulos, opos, žaizdos. Aliejus taip pat gali būti lašinamas į nosį slogai gydyti.
Poveikis. Jonažolės preparatai pasižymi priešuždegiminiu, sutraukiančiu, antiseptiniu, audinius regeneruojačiu, šlapimo ir tulžies išsiskyrimą skatinančiu, tonizuojančiu, antidepresiniu poveikiu.
Indikacijos. Jonažole gydomi virškinamojo trakto gleivinių uždegimai, skrandžio ar žarnyno opaligė, kepenų, tulžies, šlapimo pūslės ir inkstų ligos, gerklės, nosies gleivinės uždegimas, hemorojus, nudegimai, sunkiai gyjančios žaizdos, gingivitas, stomatitas. Jonažole gydoma lengvo ir vidutinio laipsnio depresija, taip pat dėl nervinių priežasčių vaikų naktinis šlapinimasis į lovą. Jonažolės ekstraktas gerina širdies darbą, didina kraujo spaudimą, veikia raminančiai, gerina apetitą, skatina šlapimo išsiskyrimą ir audinių regeneraciją, pasižymi priešuždegiminiu, sutraukiančiu, antiseptiniu poveikiu. Kompresai dedami ant nudegimų, žaizdų, vočių ir kitų pažeistų odos vietų. Liaudies medicinos žiniuoniai jonažolę vadina vaistu nuo 99 ligų. Nors jonažolė ir gydo daugelį ligų, ją reikia vartoti atsargiai. Jos preparatai gali būti vartojami ne ilgiau kaip 4 savaites.
Kontraindikacijos. Nevartoti esant aukštam kraujospūdžiui, vidurių užkietėjimui, nėštumo metu, turintiems jautrią odą. Negalima vartoti prieš švitinantis spinduliais ar kaitinantis saulėje, kartu su vaistais - digoksinu, ciklosporinu, teofilinu, hormonine kontracepcija. Net pas sveikus žmones stipri jonažolių arbata gali sukelti gastrito simptomus, o sergantiems skrandžio opa gali atsirasti stiprūs spazmai ir skausmai žarnyne. Piktnaudžiavimas jonažolėmis gali sukelti galvos skausmą, pykinimą ir vėmimą.
Panaudojimas kitur
Jonažolių žiedų ir lapų nuoviru audinius galima nudažyti gelsvai, geltonai arba rudai. Geriausiai tinka vilnai.