Ąžuolas paprastasis (lot. Quercus robur)

Teksto dydis:


(lot. Quercus robur)

Liaudiški pavadinimai
anluolas, anžuolas, aržalas, aržuolas, ožuols, ūžuolas
 
Aprašymas
Šeima: Ąžuoliniai (Bukiniai) – Fagaceae Dumort.
Aprašymas. Paprastasis (vasarinis) ąžuolas – vienanamis medis, 20–40 m aukščio, su tvirtu stiebu, padengtu giliai sutrūkinėjusia žieve (jaunų medžių žievė lygi, blizganti). Lapai trumpakočiai, pailgi, atvirkščiai kiaušiniški, nukirstais ar širdiškais pamatais, su 5–7 poromis skiaučių, nesimetriški, buki, tamsiai žali. Žydi gegužės mėn. Kuokeliniai žirginiai siūliški, nusvirę. Piesteliniai žiedai paskiri, ant žiedkočių, panašūs į pumpurus. Vaisius – visų gerai pažįstama, pailgai kiaušiniška, nusmailėjusi arba buka gilė, kurios pamatą gaubia goželė.
Gimininga rūšis – bekotis (žieminis) ažuolas (Quercus petraea Liebl., Quercus sessilis Ehrh.), įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Jo lapai turi ilgesnį lapkotį, atvirkščiai kiaušiniški.
Paplitimas. Lietuvoje auga miškuose, parkuose, prie sodybų. Labiausiai mėgsta velėninius karbonatinius, apydrėgnius, gerai drenuotus, gilius humusingus priemolius arba priesmėlius. Lietuvoje labiausiai paplitęs Vidurio žemumoje.
Ąžuolai – ilgaamžiai medžiai. Balkanų pusiasalyje galima aptikti net 2000 metų egzempliorių. Seniausias Lietuvoje kaip gamtos paminklas saugomas yra Stelmužės ąžuolas (Zarasų raj.), kuriam apie 1000 metų.
 
Vaistinės savybės
 
Vaistinė žaliava. Vaistinei žaliavai tinka tik jauna, blizganti ąžuolo žievė (Quercus cortex; ankstesnis: Cortex Quercus), kuri lupama anksti pavasarį, prieš sprogstant pumpurams, kirtavietėse. Lupama nuo jaunų medžių plonų kamienų (ne vyresnių nei 20 metų) arba senesnių medžių šakų. Kas 25–30 cm daromos žiedinės, tada dvi išilginės įpjovos ir nulupami žievės vamzdeliai. Džiovinama pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje ar džiovykloje ne aukštesnėje 50 ºC temperatūroje. Išdžiūvusi žievė – vamzdelių ar juostelių pavidalo žievės gabaliukai, lygiu, blizgančiu ar šiek tiek raukšlėtu paviršiumi, bekvapiai, sutraukiančio skonio.
Veikliosios medžiagos. Ąžuolo žievėje yra 7–12 % rauginių medžiagų, galo ir elago rūgščių, flavanoidų.
Preparatai. Nuovirai.
Nuoviro ruošimas ir vartojimas
2 valg. šaukštai smulkintos ąžuolo žievės užpilami 2 stiklinėmis verdančio vandens, pavirinama 15 min, atvėsinama ir nukošiama. Nuoviru kelis kartus per dieną skalaujama burna ir gerklė, daromi pavilgai.
Poveikis. Ąžuolo žievės nuoviras pasižymi sutraukiančiu, kraujavimą stabdančiu, antiseptiniu ir priešuždegiminiu poveikiu.
Indikacijos. Nuoviru skalaujama burna ar gerklė esant gingivitui, stomatitui, gerklės uždegimui, šalinamas nemalonus burnos kvapas; daromi pavilgai nudegimams, paviršinėms žaizdoms gydyti; vartojama plinkant (plaukų šaknims stiprinti), nuo pleiskanų, kojų prakaitavimo.
Kontraindikacijos. Nevartoti į vidų, nes gali sukelti vėmimą.