Homeopatijai – 200 metų

Teksto dydis:

Homeopatijai – 200 metų

Pastaruoju metu spaudoje, televizijoje vis daugiau kalbama apie homeopatiją, vis plačiau šį gydymo metodą pradeda taikyti gydytojai, apie jį klausinėja sergantieji ne tik lėtinėmis, bet ir ūmiomis ligomis. Tačiau visuomenėje vis dar išlieka klaidinga nuomonė, kad homeopatija – tai gydymo būdas naudojant kaip vaistinę žaliavą vaistažoles.
 
Iš tikrųjų homeopatija – tai toks gydymo būdas, kai ligonių gydymui gydytojas homeopatas naudoja medikamentus labai mažomis dozėmis. Šį metodą prieš du šimtus metų pradėjo taikyti gydytojas Samuelis Hanemanas.
 
To meto medicinos praktikoje ligoniai dažnai buvo gydomi mums sunkiai suvokiamais metodais: kraujo nuleidimais atvėrus pagrindines kūno arterijas, skiriant vidurius laisvinančius medikamentus, naudojant dėles siurbikes (atrodo, šis gydymo metodas grįžta į mūsų dienų mediciną). Labai dažnai ligoniams būdavo išrašomi sunkiųjų metalų preparatai, po kurių vartojimo šie iškeliaudavo Anapilin arba toks gydymas baigdavosi sunkia intoksikacija. Tų dienų medikai dažnai konstatuodavo, kad padėti ligoniui jie negali, o paskirtas gydymas ne tik neduoda apčiuopiamos naudos, bet kartais ir pagreitina ligonio mirtį. Šis faktas vertė susimąstyti ir daryti konkrečias išvadas. Garsus to laikotarpio gydytojas Paracelsas ir jo mokiniai suprato, kad labai svarbu atkreipti dėmesį į skiriamo medikamento dozę, jie siūlė pirmiausia suvokti vaisto nuodingumą (toksiškumą) ir juo remiantis atitinkamai koreguoti skiriamo vaisto kiekį.
 
S.Hanemanas irgi priklausė tiems medikams, kurie suprato savo bejėgiškumą. Gydydamas ligonius, jis pradėjo eksperimentuoti, skirdamas įvairias vaistines priemones įvairiais kiekiais. Šie tyrimai buvo empirinio pobūdžio, pagrįsti ligonių pasakojimais, asmeniniu patyrimu. Mokėdamas keletą kalbų, taip pat ir arabų, jis išstudijavo Avicenos, Hipokrato, Galeno, Dioskorido ir kt. rašytinius šaltinius. Kai kuriuose iš jų aptiko teiginių apie principą „panašus gydo panašų”. Hipokratas rašė: „Gydo ligonį jo prigimtis, gydytojas turi padėti, ligą iššaukia panašus, ir panašiu gi ligonis atstato visą sveikatą”. 1790 m. S.Hanemanas, versdamas iš anglų kalbos į vokiečių kalbą Cullen’o veikalą apie medikamentus, chininmedžio žievę, aptiko nemažai dviprasmybių, nepatikimų hipotezių, priešingybių, kuriomis autorius mėgino pateisinti šios vaistinės žaliavos veikimą. S.Hanemanas nutarė patikrinti, kaip veikia ši žaliava, ir kelias dienas vartojo tam tikrą jos kiekį. Jam išsivystė liga, kurios simptomai buvo labai panašūs į maliarijos. Šiuos bandymus su savimi jis pakartojo keletą kartų ir įsitikino, kad chininmedžio žievė gali ne tik išgydyti, bet, priklausomai nuo dozės, sukelti pačios maliarijos simptomus. Šis atvejis suteikė jam vilties. Ta diena tapo išsamių tyrimų, siekiant pažinti kiekvienos vaistinės priemonės toksinį veikimą, pradžia. Atkakliu darbu, išsamia analize, alinančiais tyrimais S.Hanemanui pavyko sukurti savitą gydymo būdą – homeopatiją. Išsivystė atskira medicinos sritis, daugeliui kėlusi nuostabą, kai kam – nesuvokimą, o kartais – net visišką šios medicinos šakos neigimą, nors puolimo priežastimi buvo paprasčiausias nežinojimas ir nenoras ką nors suprasti.
 
1796 m. Hufelando medicininiame žurnale pasirodė S.Hanemano straipsnis „Naujo principo patyrimas vaistinių priemonių gydomųjų savybių išsiaiškinimui”, kuriame jis rašė: „Medikamentų gydomosios savybės yra grindžiamos (šių) vaistinių žaliavų savybe sukelti ligoniui priepuolius, tapačius ligos simptomams (priepuoliams). Bet koks pakenkimas gali būti pašalintas ar pristabdytas tokiu medikamentu, kuris savo išskirtiniu veikimu, palyginus su kitais vaistais, gali organizme sukelti dirbtinę savijautą, tapačią gydomosios ligos pojūčiams, simptomams”.
 
1805 m. tame pačiame žurnale pasirodė straipsnis „Tiriamoji medicina”, o 1810 m. buvo išleista jo knyga „Gydymo meno Organonas”, lėmusi atskiros medicinos mokyklos išsivystymą. Maždaug tuo pačiu metu S.Hanemanui buvo suteiktas Leipcigo universiteto, kur jis pradėjo skaityti paskaitas, mokslinis privat-docento laipsnis. Universitete apie doc. S.Hanemaną susibūrė nemažas mokinių būrys, kuriame buvo ir jau praktikuojančių medikų, su savanoriais toliau tęsusių tyrimus.
1811 m. išleista „Švarioji vaistininkystė, arba grynasis mokslas apie vaistus”. Švarioji – nes nemažai homeopatijos praktikoje aprašomų ir naudojamų substancijų (žaliavų) tiriama su visiškai sveikais žmonėmis, be hipotetinių aiškinimų apie šių vaistinių priemonių veikimo mechanizmą. Šiame spausdintame darbe buvo aprašyta apie 60 ištirtų vaistų.
 
Norėdamas šį savo vaistinių priemonių suradimo ir panaudojimo metodą atskirti nuo kitų gydymo būdų, S.Hanemanas pavadino jį homeopatija: graikiškas žodis „homios“ – panašus, „pathos“ – liga. Terminas „homeopatija” išliko iki mūsų dienų. Kitą gydymo būdą, kuris išsivystė iki šiuolaikinės medicinos, S.Hanemanas pavadino alopatija, kur „allos“ – kitas, „patho“ – liga. Alopatijos principas – vaisto priešpastatymas ligai, t.y. priešingo gydymas priešingu (Contraria contraris curentur). Homeopatijos pagrindinis dėsnis – panašus gydo panašų (Similia similibus curentur).
XIX a. antroje pusėje profesorius Zlatorovicius kartu su savo mokiniais patikrino S.Hanemano aprašytus tyrimus. Jis pakartojo bandymus su sveikais žmonėmis, ir rezultatai visiškai sutapo su jau aprašytų S.Hanemano tyrimų rezultatais.
 

Komentuoti