Ugniažolė didžioji (lot. Chelidonium majus)

Teksto dydis:


(lot. Chelidonium majus)

Liaudiški pavadinimai
akių žolė, cacalija, cacelija, cenevada geltonoji, cindalija, dangdovena, gajutė, gailiapienė, gelonė, geltonpienė, geltpienė, karpažolė, kaukapienė, kraujuotė, kregždažolė, kregždinė, lelionė, ugniažolynis, valasnykažolės
 
Aprašymas
Šeima: Aguoniniai – Papaveraceae Juss.
Didžioji ugniažolė – daugiametis, 30–100 cm aukščio, nuodingas žolinis augalas. Šaknys plonos, šakniastiebis trumpas. Iš jo išauga keli gausiai lapuoti ir apaugę retais plaukeliais stiebai. Lapai ploni, plunksniškai suskaldyti į 5–7 ovalias skiltis, viršutinė pusė tamsiai žalia, apatinė – melsva. Apatiniai lapai sudaro skrotelę, kotuoti, viršutiniai – bekočiai. Žiedai geltoni, susibūrę į retus skėčius. Žydi nuo gegužės–rugsėjo mėn. Vaisius – į ankštį panaši vienalizdė dėžutė, kurioje juodos sėklos. Visose augalo dalyse yra geltonų pieno sulčių.
Paplitusi visoje Lietuvoje. Auga krūmuose, patvoriuose, šiukšlynuose. Mėgsta pavėsį, purias ir trąšias dirvas.
 
Vaistinės savybės
Vaistinė žaliava. Ugniažolių žolė (Chelidonii herba; ankstesnis: Herba Chelidonii) renkama gegužės–birželio mėn., kai augalas žydi ir dar neturi subrendusių vaisių. Vasaros pabaigoje pjaunamas atolas. Nupjautos 50 cm žydinčios stiebų viršūnės džiovinamos pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje ar džiovykloje ne aukštesnėje 35 °C temperatūroje. Svarbu greitai ir gerai išdžiovinti žaliavą, kad ji nesupelytų. Gerai išdžiovinta žolė yra pilkai žalios spalvos, gali turėti nesubrendusių vaisių. Rečiau naudojamos ugniažolių šaknys (Chelidonii radix). Jos kasamos rudenį arba pavasarį. Nuplautos šaknys supjaustomos ir džiovinamos gerai vėdinamoje patalpoje.
Veikliosios medžiagos. Žolėje yra 0,97–1,87 % alkaloidų (chelidoninas, homochelidoninas, cheleritrinas, protopinas, berberinas ir kt.), organinių rūgščių (chelidono, obuolių, citrinos, gintaro rūgštys), vitamino C, provitamino A, flavonoidų, saponinų, eterinio aliejaus.
Preparatai. Šviežios ugniažolių sultys. Užpilai. Ugniažolės ekstraktai (Extr. Chelidonii) įeina į vaistų formų sudėtį.
Poveikis. Ugniažolių preparatai pasižymi nervų sistemą raminančiu, antiseptiniu, antiuždegiminiu, niežėjimą mažinančiu, spazmolitiniu, tulžies išsiskyrimą skatinančiu ir analgetiniu poveikiu.
Indikacijos. Ugniažolių užpilas geriamas virškinamojo trakto spazmams šalinti, sergant tulžies pūslės ligomis, kepenų, tulžies akmenlige. Gydomas kosulys, bronchitas, laringitas, astma, geltligė, podagra, reumatas, žvynelinė, egzemos, furunkulai, gimdos kaklelio erozija, nagų ir odos grybelinės ligos, nuospaudos. Ugniažolės veikia raminamai, nuskausminamai, antibakteriškai, skatina tulžies išsiskyrimą. Dėl antiseptinių savybių vartojama odos susirgimų gydymui. Ugniažole gydoma odos tuberkuliozė. Liaudies medicina šviežiomis ugniažolių sultimis gydo karpas.
Manoma, kad ugniažolių užpilas stabdo piktybinių auglių augimą.
Dėmesio! Visos augalo dalys nuodingos. Gydymui geriamuosius preparatus gali skirti tik gydytojas.
Kontraindikacijos. Geriami preparatai nevartojami nėštumo ir žindymo periodu, esant širdies nepakankamumui. Jie neskiriami vaikams, jaunesniems nei 12 metų. Ugniažolių preparatai nevartojami sergant kepenų ligomis ar geriant kepenims kenkiančius vaistus, pavyzdžiui, paracetamolį, išgėrus alkoholio. Jei vartojama ilgiau nei 4 savaites, turi būti stebima kepenų būklė, nes dideli ugniažolės kiekiai ir ilgas vartojimas gali sukelti galvos svaigulį, sunkumą galvoje ir skrandyje, troškulį, net haliucinacijas ir apalpimą. Augalas mažina spaudimą. Ypač atsargiai reikia priiminėti ugniažolės nuoviro vonias odos ligoms gydyti, o vaikams jų derėtų visiškai atsisakyti. Augalas yra nuodingas.
Panaudojimas kitur
Ugniažolių nuoviru su kandikais audiniai dažomi įvairių atspalvių geltona spalva.