Pievagrybis (lot. Agaricus)

Teksto dydis:


(lot. Agaricus)

Augalo aprašymas
Pievagrybiai, šampinjonai – tai pirmieji grybai, kuriuos žmogus išmoko išauginti pats.
Pievagrybius pirmąjį kartą XVII amžiuje pradėjo auginti prancūzų botanikas Marsas. Šis botanikas tais laikais ant arklių mėšlo augino arbūzus bei žaliąsias daržoves. Netrukus jis suprato, kad arklių mėšle gali augti ir pievagrybiai. Iš pradžių arklių mėšle pievagrybiai išaugdavo savaime, nes jų sporas vėjas atnešdavo iš kaimyninių laukų. To meto botanikai žiemą šiltnamius pridengdavo, kad juose išsilaikytų šiluma, o per visą žiemą rinkdavo šiltnamiuose užaugusius pievagrybius. Mūsų laikais natūraliomis sąlygomis augančių pievagrybių sutinkama vis mažiau, tačiau jų daugėja auginamų šiltnamiuose ar kitose patalpose.
 
Maistinės savybės
Pievagrybiai – tai mažai kaloringas maisto produktas bei puikus prieskonis. Pievagrybiai naudojami sriubų, mėsos patiekalų, omletų bei padažų ruošime.
Jaunus pievagrybius galima marinuoti, dėti į salotas bei valgyti kartu su kepta bei rūkyta mėsa.
Jaunų pievagrybių plėvelė priauga prie kojelės, o vėliau suplyšta ir ant kojelės telieka plėvelės žiedas. Jaunų pievagrybių plokštelės apatinėje kepurėlių pusėje yra šviesiai rožinės spalvos, o vėliau jos paruduoja ar net pajuoduoja.