Kiaulpienė paprastoji (lot. Taraxacum officinale)

Teksto dydis:


(lot. Taraxacum officinale)

Liaudiški pavadinimai
diedukai, gyvybės šaknis, karčiuška, karpės, karvžolė, lenciūginė, piktšašė, geltonoji pievpienė, pienė, pūkenė, pūkučiai, snaudė
 
Aprašymas
Šeima: Astriniai (Graižažiedžiai) – Asteraceae Dumort. (Compositae Giseke).
Paprastoji kiaulpienė – daugiametis, apie 5–30 cm aukščio, bestiebis žolinis augalas. Šaknis liemeninė, mažai šakota, siekia iki 30 cm ilgio. Šakniastiebis trumpas, iš kurio išauga lapų rozetė. Lapai žali, lancetiški, plunksniškai skiautėti arba dantyti. Žiedynstiebis belapis, plikas, tuščiaviduris, užsibaigiantis vienu pilnaviduriu graižu. Žiedai liežuviški (iki 200 viename graiže), geltoni, kraštiniai dukart ilgesni už vidinius. Žydi balandžio–gegužės mėn. Visose augalo dalyse yra daug pieno sulčių. Sėkloms subrendus geltono graižo vietoje susidaro baltas pūkų kamuoliukas, tai vaisiai – 3–4 mm ilgio lukštavaisiai su skristuku.
Paprastoji kiaulpienė labai dažna pievų, ganyklų, pakelių piktžolė. Be aprašytosios rūšies Lietuvoje dar auga mažoji kiaulpienė, pelkinė kiaulpienė. Visos tinka vaistinei žaliavai. Tačiau pelkinės kiaulpienės žaliavos rinkti negalima, nes ši yra labai retas ir saugomas augalas.
Vaistinės savybės
Vaistinė žaliava. Kiaulpienės šaknys (Taraxaci radix; ankstenis: Radix Taraxaci) kasamos pavasarį (iki pasirodant lapams) ar rudenį. Nuvalomos, pašalinami lapai, nuplaunamos šaltu vandeniu, storos perskeliamos išilgai. Vytinamos tol, kol perpjovus nebeteka pieno sultys. Tuomet džiovinamos pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje ar džiovykloje 40–50 °C temperatūroje. Išdžiovintos šaknys – išilgai raukšlėtos, kartais persisukusios, paviršiuje rudos, lūžyje pilkai baltos, bekvapės, kartaus skonio.
Paruošimas. Vaistams vartojamos kiaulpienės šaknys (Taraxaci radix), lapai (Taraxaci folium) ir žiedynai (Taraxaci flos). Šaknys kasamos vėlai rudenį, vystant lapams, arba pavasarį. Nuvalomos, pašalinami lapai, nuplaunamos šaltu vandeniu, storos perskeliamos išilgai. Vytinamos tol, kol perpjovus nebeteka pieno sultys. Džiovinamos gerai vėdinamoje patalpoje arba džiovykloje iki 60 °C temperatūroje. Išdžiūvusios šaknys turi būti be šaknies kaklelio, Išdžiovintos šaknys – išilgai raukšlėtos, kartais persisukusios, paviršiuje rudos, lūžyje pilkai baltos, bekvapės, kartaus skonio. Tinka vartoti 3 metus.
Lapai renkami birželį–rugpjūtį. Lapai vartojami švieži, taip pat ir džiovinami paskleidus plonu sluoksniu nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotose patalpose. Turi būti žalios spalvos. Tinka vartoti 1 metus.
Žiedai renkami balandį–gegužę, prieš žydėjimą. Vartojami švieži, taip pat džiovinami. Laikomi kaip ir lapai.
Veikliosios medžiagos. Visose kiaulpienės dalyse yra karčių pieniškų sulčių. Šaknyse yra 24–40% inulino, iki 18% cukraus, apie 80 mg% vitamino C, 12% pelenų, 21% proteino, 3% kaučiuko, riebalų, glikozido taraksacino, taraksolio ir stigmasterino, organinių rūgščių ir mineralinių medžiagų. Lapuose yra iki 417 mg% vitamino C, 225 mg% vitamino B2, 43 mg% karotino, kartaus glikozido taraksacino; karotinoidų: taraksantino, flavoksantino, liuteino, violaksantino; triterpeninių alkoholių: arnidiolio, faradiolio ir kitokių medžiagų.
Preparatai. Nuovirai. Įeina į šlapimą varančių, apetitą gerinačių vaistažolių mišinių sudėtį.
Nuoviro gamyba ir vartojimas
1 valg. šaukštas smulkintų kiaulpienės šaknų užpilamas stikline verdančio vandens ir 15 min kaitinama vandens vonelėje. Po 40 min nukošiama. Geriama po 1/3 stiklinės 3 kartus per dieną.
Poveikis. Veikia apetitą didinančiai, šlapimo išsiskyrimą skatinančiai, virškinimą gerinančiai (padidina virškinimo liaukų sekreciją, pagreitina tulžies išsiskyrimą), vidurius liuosuojančiai.
Indikacijos. Paprastosios kiaulpienės preparatai pagreitina tulžies išsiskyrimą, suaktyvina kepenų ir kasos fermentų veiklą, didina tulžies gamybą kepenyse, gerina apetitą, taip pat vartojami nuo sąnarių uždegimų, stabdo kraujavimą. Kiaulpienė – viena geriausių šlapimą varančių priemonių. Šaknų nuoviras vartojamas nuo lėtinio vidurių užkietėjimo, hemorojaus, nemigos, egzemos, furunkulų, nudegimų. Sultimis gydomos nuospaudos, strazdanos, karpos. Kiaulpienė turi stafilokokų, meningokokų, pneumokokų ir kitų bakterijų dauginimąsi stabdančių medžiagų. Gydomi odos pūliniai, nudegimai.
Kontraindikacijos. Didesni paprastosios kiaulpienės nuoviro kiekiai gali sukelti šleikštulį, pykinimą, vėmimą ir širdies funkcijos sutrikimus, ypač vaikams (kai kur nurodoma, kad vaikams vartoti kiaulpienės nepatartina). Kiaulpienė nevartojama sergant gripu, tulžies pūslės akmenlige, taip pat žarnų ir tulžies uždegimu ir nepraeinamumu.
 
Panaudojimas kitur
Šviežios, paskrudintos šaknys gali būti vartojamos kaip kavos pakaitalas.
Kiaulpienės šaknys audinius dažo rausvai ruda spalva.