Gyslotis plačialapis (lot. Plantago major)

Teksto dydis:


(lot. Plantago major)

Liaudiški pavadinimai
gyslalapis, gyslažolė, gysločia, gyslonas, kelio letena, kelio retiniai, kelretinis, rautžolė, traukažolė, trauklapis, traukutis, trūkžolė
 
Aprašymas
Šeima: Gyslotiniai – Plantaginaceae Juss.
Plačialapis gyslotis – visiems gerai pažįstamas, daugiametis, žolinis augalas su siūliškomis, kuokštinėmis šaknimis ir trumpu, storu šakniastiebiu. Stiebo neturi. Lapai išsidėstę prie pat žemės, ilgakočiai, lygiakraščiai, platūs, pailgai kiaušiniški, su 3–7 gyslomis, būdingas lankiškas gyslotumas. Žiedstiebiai belapiai, 10–40 cm aukščio, užsibaigiantys cilindrišku, varputės pavidalo žiedynu. Žiedai gelsvai žali, neryškūs. Žydi gegužės–rugsėjo mėn. Vaisius – dėžutė su 8 sėklomis.
Labai dažnas visoje Lietuvoje, auga pievose, grioviuose, miškuose, ant ištryptų takų. Lietuvoje savaime auga 4 gysločių rūšys. Visos vartojamos medicinoje.
Plaukuotasis gyslotis. Gaidelis (Plantago media L.) – panašus į plačialapį gyslotį, tik lapai trumpakočiai arba visai bekočiai.
Siauralapis gyslotis (Plantago lanceolata L.) – lapai siauri, lancetiški.
Smiltyninis gyslotis (Plantago psyllium L.) – vienmetis žolinis augalas. Stiebas šakotas, lapai linijiški, žiedai apskritos varputės, susibūrusios į skėčio pavidalo žiedynus.
Blusinis gyslotis (Plantago arenaria L.) – labai panašus į smiltyninį gyslotį. Kultyvuojamas.
 
Vaistinės savybės
Vaistinė žaliava. Gysločio lapai (Plantaginis folium; ankstenis: Folium Plantaginis) renkami žydėjimo metu nuo plačialapio ir siauralapio gysločių. Džiovinami pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje ar džiovykloje 40–45 °C temperatūroje. Taip pat iš šviežių lapų gali būti spaudžiamos sultys (Succus Plantaginis). Išdžiovinti lapai susisukę į spiralę, skynimo vietoje matyti siūlų formos gyslelės, žalios spalvos, silpno kvapo, kartoko skonio.
Sėklos (Semina Plantaginis) renkamos nuo smiltyninio ir blusinio gysločių, kai paruduoja apatinė jų žiedynų dalis. Nupjautos varpos apdžiovinamos, sėklos nukuliamos ir išvalomos nuo priemaišų. Išdžiovintos sėklos būna ovalo formos, į vieną pusę išgaubtos, tamsiai rudos, bekvapės ir beskonės.
Veikliosios medžiagos. Lapuose yra iki 10 % rauginių medžiagų, 5 % gleivių, glikozido aukubino, saponinų, vitaminų C ir K, flavanoidų, fenolkarboninių rūgščių, fitoncidų, mikroelementų.
Sėklose yra 15 % riebalų, 10 % gleivių, saponinų, sacharidų.
Preparatai. Užpilai. Sultys. Įeina į atsikosėjimą gerinančių vaistažolių mišinių sudėtį. Plantagliucidas.
Užpilo gamyba
1 valg. šaukštas smulkintų gysločių lapų užpilamas stikline karšto vandens, indas uždengiamas ir po 1 val. užpilas nukošiamas. Geriama po 1 valg. šaukštą 2–3 kartus per dieną prieš valgį.
Poveikis. Lapai pasižymi priešuždegiminiu, bakteriocidiniu, žaizdas gydančiu, kraujavimą stabdančiu, spazmolitiniu poveikiu, sėklos – gleivinančiu, lengvai vidurius liuosuojančiu poveikiu.
Indikacijos. Jau 2000 metų gyslotis naudojamas medicinoje. Ant sumuštų vietų ir žaizdų žmonės dėdavo švarius, šviežius gysločio lapus. Gysločio preparatai vartojami kosuliui gydyti sergant bronchitu, tracheitu, laringitu. Gysločio sultimis gydomas anacidinis gastritas, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligė, kai sumažėjęs arba normalus rūgštingumas. Sulčių kompresai dedami ant sumušimų, sunkiai gyjančių žaizdų.
Gyslotis turi vidurius laisvinančių, priešalerginių savybių, stimuliuoja kraujotaką, padeda pasišalinti šlapimui, tulžiai, vartojamas esant inkstų uždegimui, aterosklerozei, pagreitina regeneracijos procesus, todėl vartojamas esant spinduliniams pažeidimams, akių ligų profilaktikai.
Plantagliucidas (Plantaglucidum) – plačialapio gysločio preparatas, vartojamas skrandžio uždegimui ar skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligei gydyti.
Kontraindikacijos. Sultys nevartojamos esant skrandžio uždegimui, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligei, kai padidėjęs rūgštingumas.