Ežiuolė rausvažiedė (lot. Echinacea purpurea)

Teksto dydis:


(lot. Echinacea purpurea)

Aprašymas
Sinonimai: Brauneria purpurea (L.) Britton, Rudbeckia purpurea L., Echinacea intermedia Lindley ir kt.
Šeima: Astriniai (Graižažiedžiai) – Asteraceae Dumort. (Compositae Giseke).
Daugiametis, 60–100 cm aukščio žolinis augalas. Stiebas stačias, šakotas, šiek tiek plaukuotas arba plikas. Pamatiniai lapai ilgakočiai, turi iki 25 cm lapkotį ir yra iki 20 cm ilgio ir 15 cm pločio. Stiebo lapai trumpesniais koteliais ar bekočiai, apatiniai siekia iki 20 cm ilgio ir 8 cm pločio, aukščiau prisitvirtinę atitinkamai yra mažesni. Graižai 5–10 cm pločio, pavieniai, išaugę ant santykinai trumpo stiebo. Išorėje linijiškai lancetiški skraistlapiai, 9–13 mm ilgio. Liežuviški žiedai 4–6 cm ilgio purpuriniai. Vidiniai graižo žiedai vamzdiški, geltoni. Žiedynsostis žydėjimo pradžioje būna plokščias, vėliau tampa iškilus. Žydi liepą–rusėjį. Vaisius – pilkai rudos spalvos lukštavaisis.
Paplitusi Šiaurės Amerikos vidurinėje ir rytinėje dalyse. Į Europą ežiuolė atkeliavo XVII a. pabaigoje. Nuo 1960 m. auginama VDU Kauno botanikos sodo vaistinių augalų kolekcijoje. Soduose, gėlynuose dar retai sutinkamas augalas.
 
Vaistinės savybės
Vaistinė žaliava. Antžeminė augalo dalis – rausvažiedžių ežiuolių žolė (Echinaceae pupureae herba; ankstesnis: Herba Echinaceae purpureae). Masinio žydėjimo pradžioje pjaunamos 25–35 cm žydinčios viršūnės. Iš nedžiovintos ežiuolių žolės gali būti spaudžiamos sultys. Žolė džiovinama pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje arba džiovykloje 40–45 °C temperatūroje. Tinkamai išdžiovinta žolė būna natūralios žalios spalvos su rudos, violetinės ir rožinės spalvos intarpais, silpno kvapo, karstelėjusio skonio.
Rausvažiedžių ežiuolių šaknys (Echinaceae pupureae radix; ankstesnis: Radix Echinaceae purpureae) kasamos rudenį (spalį) arba pavasarį (balandžio pradžioje). Nupurtomos žemės, pašalinama antžeminė dalis, nuplaunama ir apdžiovinama. Tada džiovinama džiovykloje 40–45 °C temperatūroje. Tinkamai išdžiovintos šaknys būna tamsiai rudos spalvos, specifinio kvapo, saldžiai aitraus sutraukiančio skonio.
Veikliosios medžiagos. Kaupia alkilamidus, poliacetilenus, kavos rūgšties derivatus: cikoro rūgšties 1,2–3,1 % (daugiausia būna žydėjimo pradžioje), mažesni kiekiai cikoro rūgšties metilesterio. Taip pat eterinį aliejų – 0,08–0,32 % (bornilacetatas, borneolis, kariofilenas, germakrenas D, kariofileno epoksidas, palmitino rūgštis), polisacharidus, flavonoidus (rutiną, kvercetiną), mineralines medžiagas, vitaminą C.
Preparatai. Užpilai, sultys, tinktūros. Ežiuolės ekstraktai įeina į įvairių vaistų formų sudėtį (sirupai, tabletės).
Užpilo ruošimas ir vartojimas
1 valg. šaukštas ežiuolių žolės užpilamas stikline verdančio vandens, 30 min. palaikoma, nukošiama. Geriama po stiklinę 30 min. prieš valgį.
Poveikis. Tyrimais įrodyta, kad ežiuolės preparatai stimuliuoja ląstelių, kovojančių su visomis infekcijomis, aktyvumą. Ežiuolė priverčia žmogaus imunines ląsteles savo jėgomis kovoti su bakterijomis, virusais ir kitomis patologinėmis ląstelėmis. Taip pat malšina uždegiminius procesus, naikina virusus, grybelius ir veikia kaip stiprus antioksidantas.
Ji vartojama esant peršalimo, gripo, viršutinių kvėpavimo takų susirgimams, padidėjus limfmazgiams, skaudant gerklę. Beje, ši žolė taip pat padeda įveikti įvairias uždegimines odos ligas, pažeidimus, infekcijas, pavyzdžiui, žvynelinę, egzemą.
Vartojimas. Ežiuolės ekstraktai kelia nespecifinį imunitetą ir vartojami peršalimo ligų profilaktikai ir gydymui. Preparatai gali būti vartojami ne ilgiau kaip 4 savaites.
Kontraindikacijos. Nevartoti nėštumo metu, esant alergijai astrinių šeimos augalams, sergant tuberkulioze, leukoze, kolagenoze, išsėtine skleroze, AIDS. Prikausomai nuo dozės gali atsirasti šaltkrėtis, trumpas temperatūros pakilimas, pykinimas ir vėmimas.