Dilgėlė didžioji (lot. Urtica dioica)

Teksto dydis:


(lot. Urtica dioica)

Liaudiški pavadinimai
dilgė, dilgynė, juodadilgė, juodnotrynė, motryma, noterė, notrė, notryna, notnerė, nuoterė, nuoterenė
 
Aprašymas
Šeima: Dilgėliniai – Urticaceae Juss.
Didžioji dilgėlė – visiems gerai pažįstamas, daugiametis žolinis augalas. Iš šliaužiančio šakniastiebio išauga keliolika stačių keturbriaunių stiebų, kurie dažniausiai pasiekia daugiau nei 1 m aukštį. Stiebai ir lapai apaugę paprastais, tuščiaviduriais, trapiais, dilginamaisiais plaukeliais, užpildytais nuodinga baltymine medžiaga, kuri anksčiau laikyta skruzdžių rūgštimi. Prisilietus plaukelis įsminga į odą, nulūžta ir deginantis jo turinys išsilieja į žaizdelę. Ant stiebo daug prisitvirtinusių priešinių, širdiškai kiaušiniškų, nusmailėjusiais galais, dantytų lapų. Lapų pažastyse sukrauti vyriški ir moteriški žiedai. Žydi liepos–spalio mėn. Žiedai vienalyčiai, žali, neryškūs, susitelkę į varpas arba šluoteles viršūninių lapų pažastyse. Kuokelinių žiedynų šakelės stačios, piestelinių vėliau nusvirusios. Vaisius – ovališkas arba kiaušiniškas, 1,2–1,5 cm ilgio riešutėlis. Sėklos prinoksta liepą–spalį. Dauginasi sėklomis ir šakniastiebiais.
Lietuvoje labai dažnas augalas. Auga kaip įkyri piktžolė patvoriuose, krūmuose, šiukšlynuose, drėgnesniuose miškuose. Mėgsta derlingus dirvožemius. Be didžiosios dilgėlės Lietuvoje savaime auga dar viena dilgėlių rūšis – gailioji dilgėlė (Urtica urens L.) bei auginama kanapinė dilgėlė (Urtica cannabina L.).
 
Vaistinės savybės
Vaistinė žaliava. Dilgėlių lapai (Urticae folia; ansktesnis: Folia Urticae). Pirmąkart dilgėlės žolė pjaunama dalgiu apie birželio mėnesio vidurį, kol augalas dar nepradėjęs žydėti ir jau pilnai išaugę lapai. Paskui galima net iki šalnų pjauti atžėlusią žolę (atolą). Peržydėjusių stiebų lapai žaliavai netinka, nes juose mažai veikliųjų medžiagų. Nupjovus žolę, išrenkamos priemaišos (kitos žolės) ir džiovinama, paskleidžiant pastogėje, gerai vėdinamoje patalpoje ar džiovykloje 45–50 °C temperatūroje. Apdžiūvę lapai nubraukiami nuo stiebų ar nukuliami. Tinkamai paruošta žaliava turi būti trapi, tamsiai žalios spalvos, specifinio kvapo, karstelėjusio skonio.
Rečiau vaistinei žaliavai renkamos dilgėlių šaknys (Urticae radix; ankstesnis: Radix Urticae). Šaknys (Urticae radix) kasamos vėlai rudenį arba anksti pavasarį, o sėklos (Urticae semen) renkamos liepą–rugpjūtį. Visa žaliava iškart džiovinama paskleidus plonu sluoksniu, vartant, gerai vėdinamoje vietoje, pavėsyje ar džiovykloje iki 50 °C temperatūroje. Iš 1 kg šviežios žaliavos gaunama 220–230 g sausos. Žaliava laikoma maišuose gerai vedinamoje vietoje. Tinka vartoti iki 2 metų.
Veikliosios medžiagos. Dilgėlės lapuose yra 19,7% proteinų, 3,6% riebalų, 15–18% pelenų, 22,3% celiuliozės (žydėjimo metu iki 30%), 7,4% beazotinių medžiagų, nedidelis kiekis cukraus, skruzdžių rūgšties, tanidų, glikozido urticino, 15–19% įvairių mineralinių medžiagų: daug kalcio (2,4–7,9%), kalio, natrio, magnio, geležies, silicio, sieros, chloro; vitaminų: C – 0,6%, K, B2, В3; protoporfirino, koproporfirino, citosterino, histamino, fermentų (oksidazės, peroksidazės, chlorofilazės), karotino (47,8–116 mg%, o jaunuose augaluose iki 700 mg%), ksantofilo, ksantofilepoksido, violaksantino, 2–5% chlorofilo (jaunuose net iki 7%). Dilginamuose plaukeliuose yra lakaus beazotinio toksino, be to, yra skruzdžių, riebiųjų rūgščių ir šiek tiek alkaloidų.
Preparatai. Užpilai, ekstraktai. Sultys. Įeina į polivitamininių, kraujavimą stabdančių vaistažolių mišinių sudėtį.
Užpilo ruošimas ir vartojimas
15 g smulkintų dilgėlės lapų užpilama stikline verdančio vandens, palaikoma 15 min., nukošiama. Geriama po 2 valg. šaukštus 3 kartus per dieną. Užpilą galima laikyti 2 paras vėsioje vietoje.
Poveikis. Didžiosios dilgėlės preparatais gydoma mažakraujystė (padidina hemoglobino ir eritrocitų kiekį kraujyje), cukraligė, parezamas, paralyžius, artritas, odos ligos, nudegimai ir sunkiai gyjančios žaizdos, sąnarių ir nervų uždegimai, gimdos susirgimai, ypač sutrikus menstruacijoms klimakteriniame laikotarpyje, reumatas, viduriavimas, be to, jie skatina šlapimo išsiskyrimą, stabdo kraujavimą.
Lapų milteliai naudojami kraujavimui sulaikyti, sultys – nuo džiovos, lapų arbata – geltligei ir hemorojui gydyti, taip pat kraujavimui iš vidaus organų stabdyti, karščiui mažinti, šaknys, virtos su cukrumi – įsisenėjusiam kosuliui gydyti, o virti dilgėlės lapai su vynu arba medumi – nuo astmos. Plakantis šviežiomis dilgėlėmis gydomas reumatas.
Dilgėlės preparatai vartojami ir kaip diuretinė priemonė sergant prostatos gerybine hiperplazija (padeda pilnai ištuštinti šlapimo pūslę). Dilgėlių užpilas geriamas esant medžiagų apykaitos sutrikimams, mikroelementų trūkumui. Šaknų, lapų nuoviras, ištraukos, šviežios sultys vartojamos galvai plauti, plaukų šaknims stiprinti.
Kontraindikacijos. Dilgėlių preparatai nevartojami sergant hipotonija, ateroskleroze, esant padidėjusiam kraujo krešumui. Maistui dilgelių negalima vartoti esant strazdanoms ar pigmentinėms dėmėms ant odos, nes didina odos jautrumą saulės spinduliams.
 
Panaudojimas kitur
Dilgėlė taip pat naudojama ir kaip maisto produktas sriuboms virti, salotoms ruošti. Jų maistinė vertė prilygsta ankštiniams augalams. Vertinama ir dilgėlių pašarinė vertė: dilgėlėmis šeriamų karvių pienas riebesnis, paukščiai sparčiau auga ir greičiau riebėja, jų kiaušiniai stambesni. Naudojama dilgėlė ir kosmetikoje – plaukams stiprinti, pleiskanojimui mažinti.
Ilgi ir ploni į šilką panašūs dilgėlės plaušai, vartojami audinių, maišų gamybai, virvėms, špagatui vyti, tinklams megzti, o celiuliozės atliekos – popieriaus gamybai.