Gintaras – kitaip. Bėgte nuo depresijos

Teksto dydis:

Gintaras – kitaip. Bėgte nuo depresijos

2013.04.23 07:00

Poetas Eduardas Mieželaitis sakė, kad mes – baltai ir mūsų gyslomis teka ne kraujas, o gintaras. Nors visada didžiavomės, kad esame gintaro kraštas, kažkodėl primiršome šį mineralą nuo tėvų jaunystės liūdintį mūsų spintuose ir stalčiuose. 

Dabar buvo proga jį vėl sušildyti savo rankomis, prisisegti ar pasikabinti ir taip pasipuošus susitikti su tais, kurie pakvietė patirti gintarą kitaip: pamatyti jį, paliesti, išgirsti, pajusti jo kvapą ir pažinti skonį...

Rugsėjo 10 vakaras. Vilnius, Senamiestis, „Mabre Residence Hotel“ kiemelis, renginys „GLAESUM gintaras kitaip“ kurio esmė – kitoks požiūris į gintarą, praplečiant šio mineralo suvokimo ir panaudojimo ribas.

Skambant specialiai šiam vakarui sukurtai multiinstrumentalisto Tomo Dobrovolskio gintarinei muzikai originalaus įvaizdžio galimybes demonstravo Grožio namai ZBIGNEV KOLIATO, galerijos ARZA ir GRIZAS.

Renginį pradėjo filmas apie gintarą, kurį vedantieji pristatė ne kaip geriausią ar eilinį filmą apie šį mineralą, o tiesiog kitokį, prasidėjusį gintaro gimimu, jo kelione po žmonių pasaulį ir galop natūraliu atgimimu mūsų širdyse.

 
Vėliau pritemusia kiemo pievele lengvai ėjo basakojės moterys ir merginos. Plazdėjo laisvi, bet paryškinantys kūno grožį lininiai GRIZO drabužiai. Modeliai – vaidilutės buvo tokios artimos, tikros ir tik priartėjusios priblokšdavo ARZOS gintariniais papuošalais, privertusiais šūkčioti iš susižavėjimo ir nuostabos: kokie netikėti sprendimai, kokia spalva, forma, noriu…” Atsikvošėjus nuo gintaro grožio, pamatėme nepaprastai organiškai derančias medaus ir gintaro spalvų ZBIGNEV KOLIATO šukuosenas. Nustebome, o gal buvome pamiršę, jog gintaras dera ir vyrams…

Kad šiek tiek nusiramintumėme pasivaišinome energetiniu gėrimu su gintaro rūgštimi ir gintaro trauktine…

O štai, iš apšviesto tunelio išplaukia raudonplaukė mergina, pasidabinusi stulbinančia, liepsną ir vėjo supustytas smėlio bangeles Neringos kopose primenančia suknele. Tai renginio kulminacija – naujo Lietuvos rekordo – gintarinės suknelės pristatymas. Beveik du su puse kilogramo sverianti, vien iš trijų atspalvių gintaro karoliukų šilko siūlais surišta suknelė – unikalus Dalios Duškesės ir Alginos Žalimienės rankų darbo kūrinys, kuriam buvo sunaudota apie 25 000 gintaro karoliukų. Ištiestas, šio gintarinio drabužio siūlas siektų 2 kilometrus, kuriems nueiti menininkėms prireikė 2 000 darbo valandų. O atrodo toks lengvas, grakštus, permatomas, kerintis…

Dar neskubantys skirstytis vakaro svečiai dalinosi įspūdžiais. Įsiklausiau: menininkė Vilija Šabunkaitė – Poškienė jau žadėjo pradėti kurti papuošalų kolekciją iš gintaro. Lauksim, Vile.

O dizainerė Aušra Žvirblienė – Haglund sakė, kad gintaras nėra jos papuošalas, bet kažkaip neužtikrintai, su abejonės gaidele. Aš maniau, kad jis ir ne mano, bet kai grįžusi namo rankinėje užuodžiau sakais kvepiantį muiliuką su gintaro miltais ir jis jaukiai įsitaisė mano delne, supratau, kad klydau. Iš tiesų, juk gintaro esmė – ne vien gražus daiktas pasipuošti, tai ir gintis, apsauga, Geroji dvasia.

Ačiū vakaro rengėjams, kad priminė.

Dar apie gintarą…

Gintaras gali būti įvairių formų: lašo formos ar varveklio formos gintaras atsirado sakams išsiliejus į paviršių. Daug sakų slinko medžio kamienu ant žemės, kietėjo ir tapo gumulais arba kaupėsi po žieve ar tiesiog medžio kamiene.

Sakams šliaužiant, įvairių spalvų srovės susimaišydavo, susipindavo, todėl gintaras įgijo labai margą spalvinę tekstūrą. Gintaro spalva kinta nuo baltos iki tamsiai rudos, raudonos, tamsiai raudonos, nuo šviesiai geltonos, gelsvos iki šviečiančios geltonos atspalvio ir oranžinės. Dėl į sakus patekusių priemaišų jis nusidažė mėlyna, žalia, juoda, ruda spalvomis. Gintaras gali būti skaidrus arba matinis, nepermatomas.

Sakams tekant medžio kamienu, prie jų prilipdavo augalų, vabzdžių bei kitų gyvūnų liekanų, taip susidarė inkliuzai.

Archeologiniai radiniai liudija apie tai, kad gintaras buvo naudojamas jau nuo paleolito laikų. Akmens amžiuje jis netgi atliko pinigų funkciją. Gintaras buvo labai mėgstamas Graikijoje. Tikėta jo gydančia galia. Malšino ausų, akių, skrandžio ir dantų skausmus, saugojo nuo reumato. Degdamas gintaras skleidžia malonų kvapą, todėl nuo senų laikų jis – sudėtinė kvepiančių mišinių dalis. 

Kitų mineralų, panašių į gintarą, nėra.

Gintaras randamas visose pasaulio dalyse. Žymiausia – vadinamoji „gintaro provincija" prie Baltijos jūros. Ji 2000 km ilgio ir 500 km pločio. Čia gintaras renkamas nuo istorinių laikų. Iš gintaro buvo pagaminta gausybė istoriškai vertingų papuošalų ir dekoratyvinių dirbinių. Turbūt žymiausias – vadinamasis „Gintaro kambarys", 1701 – 1709 m. pagamintas Prūsijoje, 1716 m. padovanotas Rusijos carui Petrui I ir 1755 m. pervežtas į caro rezidenciją. Antrojo pasaulinio karo metu buvo išvežtas į Kaliningradą ir nuo to laiko dingo.

 
 

Gintaras jautrus šilumai, degus, reaguoja su chemikalais. Laikui bėgant, praranda blizgesį, kurį galima sugrąžinti patrynus į audeklą. 

Astrologai teigia, kad gintarą gali nešioti beveik visi, išskyrus Jaučius, o labiausia jis tinka Liūtams. Čakra – bamba. 

Gintaras padeda gydyti šlapimo pūslės, skrandžio ligas, bronchitą. Plačiau apie gintaro poveiki sveikatai skaitykite straipsnyje „Gintaras medicinoje”.

Komentuoti

loading...