Tibeto medicina

Teksto dydis:

Tibeto medicina

2013.09.09 10:00

Tibeto medicina – tai holistinė (visaapimanti, sveikatą traktuojanti kaip kūno ir dvasios harmoniją) medicinos sistema. Žmogus Tibeto medicinoje laikomas gamtos dalimi, o kūnas ir dvasia yra neatskiriami. 

Tibeto medicina yra seniausia iki šiol praktikuojama medicinos sistema. Tibeto medicina galutinai susiformavo VIII amžiuje, apjungdama svarbiausias Azijos medicinos tradicijas: indiškąją Ajurvedą, tradicinę Kinijos, islamiškąją Unani ir tibetiškąją šamanistinę tradiciją. Ir šiandien gyvuoja Tibeto medicinos aukštosios mokyklos, kuriose kaip ir prieš šimtmečius, taip ir dabar studentai mokomi iš senųjų medicinos tekstų, kurių pagrindinis – Gjuši. Studijuodami mediciną, būsimieji gydytojai tibetiečiai gauna iš jo privalomų medicinos žinių. 

LIGŲ PRIEŽASTYS 

Tamprų gamtos ir žmogaus ryšį Tibeto medicinoje perteikia 5 elementų ir 3 pradų teorija, sudaranti Tibeto medicinos pagrindą. Penki elementai – oras, ugnis, vanduo, žemė ir erdvė suvokiami kiek kitokia prasme nei vakarų kultūroje. Šie penki elementai sukuria materiją, kuri pasireiškia per tris subtiliuosius pradus – tulžį (Tipa), vėją (Lung) ir gleives (Badgan). Jei šios trys kūno energijos harmoningoje pusiausvyroje – esame sveiki. Darni kūno pradų pusiausvyra ir sveikata ypatingai priklauso nuo dvasinės būsenos. Sutrikusi dvasinė pusiausvyra sutrikdo energinę pusiausvyrą ir sukelia kūno ligą. 

Pasak budistinės Tibeto medicinos filosofijos, visos ligos kyla dėl nežinojimo. Nežinojimą sąlygoja trys dvasios nuodai – neapykanta, godumas ir paklydimas. Trys dvasios nuodai sutrikdo darnią trijų kūno pradų pusiausvyrą. Geras nusiteikimas, teisinga mityba ir doras elgesys – būtinos sąlygos išlaikyti šių trijų kūno energijų pusiausvyrą ir sveikatą. Sutrikus šių trijų energijų pusiausvyrai gali prasidėti liga. Tibeto medicinos gydymo metodai nukreipti į tai, kaip išlaikyti kūno pradus darnius. 

TIBETIŠKI VAISTAI 

Pasak Tibeto medicinos, daugelis ligų kyla dėl neteisingos mitybos ir gyvenimo įpročių. Pirmasis žingsnis gydant – sureguliuoti mitybą ir pakeisti paciento elgesį. Vaistų skiriama tada, kai liga jau yra gerokai pažengusi ir vien pakeisti elgesio įpročius nepakanka. Tibeto medicinoje vaistų užduotis – atstatyti 3 pradų pusiausvyrą ir taip iš pagrindų įveikti ligą. 

Tibetiškiems vaistams būdinga tai, kad visi jie be išimties daugiakomponenčiai, gaminami iš įvairių augalų ir mineralų. Augalai ir mineralai turi tokių gydomųjų galių, kurias jiems suteikia 5 jų sudėtyje esantys elementai. Tibeto gydytojai komponuoja savo vaistus pagal atitinkamus kiekvienos sudėtinės dalies poveikius ir savybes, kuriuos jie įvertina pagal jų skonį. Iš skonio gydytojai gali nustatyti, kokių elementų yra vaiste. Šie elementai taip pat svarbūs kiekvieno skonio gydomajam poveikiui. Skiriami šeši pagrindiniai skoniai – saldus, rūgštus, sūrus, aštrus, kartus ir gaižus. 

Tibetiški vaistai komponuojami pagal tam tikrą sistemą, sukuriami veikliųjų medžiagų deriniai yra labai efektyvūs, veikia organizmą daugeliu būdų ir beveik neturi šalutinių poveikių. Kompoziciją sudaro skirtingais poveikiais pasižymintys komponentai. Vieni jų suteikia vaistui pagrindinį poveikį, kiti papildo pagrindinių komponentų gerąsias savybes, treti slopina šalutinius poveikius. Būtent dėl to pavienių vaistų sudėtinių dalių dozės yra labai mažos, lyginant su mums įprastais augaliniais preparatais. Tačiau bendras tokio vaisto poveikis yra žymiai stipresnis, nei pavienių komponentų poveikių suma. Kombinuojant atitinkamas sudėtines dalis sukuriama visiškai nauja veiklioji medžiaga. Tokia veiklioji medžiaga turi ne tik gydomųjų savybių, bet ir gerai toleruojama. Tinkamai parinktos tibetiško vaisto kompozicijos švelnūs impulsai sužadina organizme savireguliacijos procesus. Lėtinių ligų atvejais, kai jas sukeliančios priežastys gali būti įvairiausios, toks reguliuojamasis poveikis ypač svarbus.

Komentuoti