Kas iš tiesų yra tradicinė medicina?

Teksto dydis:

Kas iš tiesų yra tradicinė medicina?

Pirmiausia, tradicine medicina reikia vadinti tūkstančius metų gyvuojančią mediciną, o ne ilgamečių tradicijų neturinčią ir nenusistovėjusią šiuolaikinę mediciną. 

Greta šiuo metu oficialiai praktikuojamos medicinos seniai egzistuoja ir kita medicina. Visko neišvardijant, tai: liaudies medicina, tradicinė Rytų šalių medicina (indų Ajurveda, kinų ir Tibeto medicina bei kt.), tokie jos metodai, kaip joga, hirudoterapija, manualinė terapija bei naujesnės medicinos šakos – natūropatija, homeopatija, biorezonansinė, vibracinė ar energinė medicina ir kt. Ligoniai dėl įvairių priežasčių vis dažniau kreipiasi į kitos medicinos atstovus ir jų paskirtas gydymas yra kaip alternatyva moderniajai medicinai arba papildo ją. 

Tiek senoji medicina, tiek naujoji (ortodoksinė, oficialioji, alopatinė, modernioji) turi savo pliusų ir minusų. Tradicinė medicina laikosi holistinių principų: žmogaus kūnas, protas ir dvasia suvokiami kaip viena harmoninga sistema, neatskiriama nuo aplinkos. Tik taip galima suprasti, kas yra sveikata ir kokios yra nesveikatos priežastys bei kaip pasireiškia ligos. Ne gydomas atskiras organas, o šalinama ligos priežastis, sugrąžinant harmoniją, panaudojant natūralias, šalutinio poveikio neturinčias priemones. Neginčijamas oficialiosios medicinos pranašumas – tiksli, naujausiomis technologijomis pagrįsta diagnostika ir modernios gydymo priemonės, tačiau ji neužtikrina ligų profilaktikos, gydymas dažnai tik nuslopina ūminį procesą, dėl to vystosi lėtinės, neretai neįveikiamos ligos. Nepaisant neginčijamų farmakoterapijos laimėjimų, neišvengiama neigiamo poveikio. 

Šiuo metu vyrauja tendencija ne supriešinti alternatyviąją mediciną su oficialiąja, o integruoti į moderniąją mediciną, papildant ją veiksmingais gydymo būdais. Daugėja universitetų, kur šiuolaikinė ir tradicinė medicina dėstoma integruotai, taip pat ir taikoma praktikoje. Sujungiant Rytų ir Vakarų medicinos privalumus sukuriama nauja medicina, integruota medicina. 

Neginčijamai yra aišku, kad medikai turi turėti supratimą apie alternatyviąją ir papildomąją mediciną, kad galėtų tais klausimais bendrauti su pacientais ir patarti jiems. Taip siekiama, kad tradicinės medicinos metodai būtų naudojami saugiai ir jais neužsiimtų asmenys, neturintys reikiamų žinių. 

Bet reikia turėti omeny, kad pasinaudodami tradicinės medicinos poreikiu, savo paslaugas siūlo ir apsišaukėliai, įvairūs šarlatanai, neturintys reikiamų žinių. Jie paprastai pateikia patikliems pacientams įvairius tradicinės medicinos surogatus, apgaulingai reklamuodami apie išgijimą nuo visų ligų. Jie nesilaiko holistinio ir individualumo principų. Tai, viena vertus, dar stiprina skepticizmą tradicinės medicinos atžvilgiu, kita vertus – privertė oficialios medicinos atstovus imtis būtinų priemonių: mokymo, mokslo pagrįstų įrodymų kaupimo, specialistų praktikos reglamentavimo. 

PSO 2006 metais visų šalių sveikatos ministerijoms pateikė rekomendacijas kaip reglamentuoti norinčiųjų užsiimti tradicine medicina veiklą. Net visokių papildų importuotojai ir platintojai privalo išklausyti atitinkamos trukmės mokymo kursus ir išlaikyti egzaminus. Taip siekiama, kad tradicinės medicinos metodai būtų naudojami saugiai ir jais neužsiimtų asmenys, neturintys reikiamų žinių. Atskirose šalyse skirtingai sprendžiami TM pripažinimo ir specialistų licencijavimo klausimai. Tuo susirūpinta ir Lietuvoje, prie SAM kuriama Alternatyvios ir papildomosios medicinos darbo grupė. 

Parengta pagal Kauno medicinos universiteto profesorius emerito, akademiko Jurgio Brėdikio straipsnius

Komentuoti